Slėpynės
Žinau – Ten yra kažkas, ko nėra knygose, kas visada lieka Nepapasakota, temstant prie ugnies...
Juk būti negali, kad viskas ties niekuo Be jokios pabaigos Pasibaigia.
Kai nusisuku – iš burnos tau Kyla standūs garų tumulai, Juose tingios muselės įsisuka, dar kiti Nešventi gyviai, spurdančios Vėlės...
Kai atsimerkiu – į mano akis sulekia zylės, Lesiojančios tavo gyvybę.
Dvi iš veidų pažinau – Tos pačios, kurioms žiemą meldėm Bent trupinio šilto buvimo...
Kas ilgiau išbus miręs – tai Toks žaidimas vaikystėje.
Krisdavom visai Nesisaugodami ir Užsiklodavom sniego Vata –
– – –
Jau ir anuomet laimėdavai – neturiu, Niekada neturėjau kantrybės mirčiai – nudraskydavau Sniegą, pamėlusia nosim baksnodavau Skruostą, ne pagal taisykles išplėštą Iš nebūties...
Šita, sakei, ten Taip šilta...
Kantrybės mirčiai niekada neturėjau. Jos neradau taip pat zylėse, knygose, pasakojimuose, temstant Prie ugnies...
O sniegas – vis tiek pavirto pluta, o balsas – Vis tiek pavirto pluta, o tu – Vis tiek...
Jei nori – galim dar žaisti – tyčia galiu Tankiai mirksėti, nuleisti galvą, tyčia žiūrėti pro šalį...
Kad bent slapčia, bent man nematant
Alsuotum.
Kai sušilsi, kai galėsim jau eiti – duok Ženklą –
Ant peties – po zylutę – –
–
Laukiu.
Eilės – Monika Staugaitytė
Nuotraukos – Žilvinas Valeika
